Kiekvienai šaliai būdinga tam tikra kultūros, simbolių ir papročių visuma, dėl to šalis yra unikali. Latvija, žinoma, ne išimtis. Turtinga kultūra ir senosios tradicijos, kurios formavosi per ilgus amžius, turi įtakos šiandieniniam Latvijos įvaizdžiui. Puoselėjamos ir saugomos tradicijos bei galimybė dalyvauti jas atkuriant traukia vietinius žmones, kurie plečia savo tradicijų pažinimą, ir svečius iš viso pasaulio. Nesvarbu, kad tai vyksta tik švenčių metu, grįžimas į kelių šimtų metų senumo praeitį, senovės pažinimas ar pasipuošimas Lielvardės juosta – tai kelionė laike, dalijimasis kultūra ir vertybėmis. Keliaukime!
Lyguo šventė
Lyguo, arba Joninės, vidurvasarį yra viena iš tradicinių Latvijos švenčių. Jos šventimas kiekvieną vasarą birželio 23 d. yra susijęs su vasaros saulėgrįža – artėjančiu vidurvasariu ir laiku, kai dienos vėl trumpės, o naktys ilgės. Tai buvusi senovės pagonių šventė, švęsta laikotarpiu tarp javų sėjos ir derliaus nuėmimo. Šiandien tai šventė, išlaikiusi tokias senas tradicijas kaip Joninių žiedų skynimas žydinčiose pievose, vainikų pynimas, laužų kūrenimas ir šokinėjimas per juos, paparčio žiedo ieškojimas.
Joninės – žydėjimo metas: birželį Latvijoje žydi pievos, javai, bulvės, žirniai ir pupos, todėl Joninių išvakarės vadinamos Žolių vakaru, o visa diena – Žolių diena. Vietinėje kultūroje kiekviena gėlė ir žolė turėjo savo paskirtį, buvo pritaikyta liaudies medicinai, naudota buriant, dėta į puokštę, įpinta į vainiką. Šiai šventei ypač svarbi naktis. Šią trumpiausią metų naktį tradiciškai būtina praleisti nemiegant. Seniau tikėta, kad tie, kas miega per Lyguo, pramiegos visą vasarą. Joninių rytą moterys turėjo nusiprausti veidą rasa, kad būtų gražios, o vyrai ryte – pabraidyti po rasą, kad pinigai kristų į batus.
Tiek daug visko nuveikus, žinoma, reikia ir gerai pavalgyti. Joninių stalas neįsivaizduojamas be sūrio su kmynais, pyragų ir alaus. Šių švenčių prasmė paaiškėja išgyvenant jas būtent taip, kaip senovėje tai darė latviai – tęsiant jų tradicijas!
Latvijos etnografinis muziejus po atviru dangumi
Norint kuo daugiau sužinoti apie Latvijos istoriją, tradicinius ritualus ir senovinius amatus, būtina apsilankyti Latvijos etnografijos muziejuje po atviru dangumi Rygoje. Šiame muziejuje galima susipažinti su tradiciniu latvių žemdirbių, amatininkų ir žvejų gyvenimo būdu, apžiūrėti senovės sodybas ir parodas, taip pat išbandyti savo gebėjimą atlikti buvusius įprastus darbus, pavyzdžiui, verpti.
Muziejus, įkurtas 1924 m., užima 87 ha plotą Rygoje prie Juglos ežero. Ypatingą vertę muziejui suteikia jame pristatomi Latvijos kultūriniai ir istoriniai regionai – Kuršas, Žiemgala, Vidžemė ir Latgala, – būdingos žemdirbių sodybos, amatininkų namai-dirbtuvės, vėjo malūnai, kalvės, puodžių ir deguto krosnys. Čia kiekvienas gali pamatyti muziejaus ekspoziciją, kuri skirta tam tikram laikotarpiui, regionų ir sodybų ūkio darbams. Be to, muziejus ne tik supažindina su senaisiais laikais, jame nuolat vyksta įvairi veikla – čia dirba amatininkai, švenčiamos latvių tradicinės metų šventės, o parodų salėje galima apžiūrėti liaudies taikomosios dailės ir muziejaus fondų parodas.
Lyvių kraštas
Nors Latvijos teritorijoje daugiausia gyvena baltų tautų atstovai, Vidžemėje ir Kurše, kai kuriose pajūrio vietovėse, galima sutikti lyvių – vienos iš finougrų tautų atstovų. Daugelį šimtamečių lyvių žvejų kaimus buvo galima matyti Lyvių pakrantėje– 50 km juostoje palei Irbės sąsiaurį šiauriniame Kurše.
Čia išliko ir buvusi lyvių kultūrinė aplinka, ir smėlėti paplūdimiai, pušynai. Čia susiformavo unikali Kuršo lyvių kultūros erdvė, kuri kartu su lyvių kalba ir senaisiais papročiais bei pasaulėžiūra sudaro tradicinės lyvių kultūros pagrindą. Lyvių pėdsakų matoma ir šiuolaikinėje latvių kultūroje – lyviai ir lyvių paveldas buvo naudojami kaip motyvas kuriant daugelį literatūros, muzikos, teatro ir dailės kūrinių. Kaip galime geriausiai įsivaizduoti lyvių gyvenimą, kokį pėdsaką jie paliko latvių kultūroje? Žinoma, reikia vykti pas pačius lyvius!
Geriausias laikas tai padaryti – pirmąjį rugpjūčio savaitgalį, kai į lyvių šventę Mazirbėje susirenka nedidelės lyvių tautos atstovai.
Alsungos suitai
Sakoma, kad suitams neįmanoma prilygti! Tuo įsitikinti gali kiekvienas, bent kiek pažįstantis šią senąją kultūrą. Vakarinėje Kuršo dalyje esanti suitų apylinkė garsėja unikaliomis tradicijomis, suitų tarme ir ypatingais patiekalais. Suitų kultūros erdvė – tai suitų bendruomenės tapatybei svarbių kultūros tradicijų visuma, vienijanti Alsungą, Basus, Gudeniekus ir Jūrkalnę – Kuršo vietas prie Baltijos jūros.
Suičių apranga išsiskiria Latvijai nebūdingu puošnumu, spalvingumu. Ji yra suitų pasididžiavimas, rodo jų pasitikėjimą savimi ir norą būti pastebėtiems. Drabužiams būdingas ryškių spalvų – oranžinės, rožinės, raudonos, geltonos – derinys, kaip ir skaroms ar sijonams, palaidinėms ar skarelėms. Suičių ne tik kad neįmanoma nepastebėti, neįmanoma jų ir negirdėti – kalbame apie joms būdingą daugiabalsį dainavimą – burdoną (melodiją lydi nekintančio aukščio natų išdainavimas).
Apsilankymą tikroje suitų sodyboje būtinai reikėtų suderinti su ekskursija po Alsungos ir Jūrkalnės pakrančių atodangas – tai vietos, kur šimtmečius gyveno suitai. Kiekvienas gali pamėginti dainuoti burdonu jūros pakrantėje!
Lielvardės juosta
Latvijos kultūra nestokoja tradicijų. Bet ar yra kas nors tradiciška, ką kiekvienas galėtų turėti? Taip, yra! Tai yra Lielvardės juosta. Tai ne tik graži puošmena, bet ir išskirtinis audėjų dirbinys. Juostą sudaro dvispalvis raudonos ir baltos spalvos rašto audinys, kurio viduryje arba kraštuose įaustas žalias (kartais mėlynas arba violetinis) siūlas, jai būdingas kintantis arba specifinis geometrinis ornamentas. Paprastai ji yra 10 centimetrų pločio ir gali siekti 3 metrus!
Nors Latvijoje kiekvienas regionas turi būdingą tautinį kostiumą, spalvas ir raštus, būtent Lielvardės juosta naudojama aiškinant senųjų juostų raštų kilmę. Kartais šiai juostai ir jos ornamentui net priskiriamos ypatingos galios. Dėl rašto turtingumo ir dėl įterptų mitinių simbolių bei susijusių legendų Lielvardės juosta šiandien yra unikali Latvijos kultūros vertybė. Juostai būdingas motyvas tapo vienu iš latviškumo simbolių, jis atkuriamas daugybe būdų – kepurėse, šalikuose, pirštinėse, audinių raštuose, papuošaluose, keramikoje ir net tatuiruotėse. Lielvardės juostos motyvas panaudotas net Latvijos Respublikos piliečių pasuose.